„Ąžuolų klubas“ atsirado, galima sakyti, natūraliai kaip berniukų choro „Ąžuoliukas“ senjorų organizacija. Choro berniukai užaugo, suvyriškėjo, pagaliau tapo senjorais. Liko nepakitęs tik vienas dalykas – meilė ir pasišventimas dainai ir choriniam dainavimui, meilė tam „Ąžuoliukui“, kurį įsteigė, ugdė ir puoselėjo jo įkūrėjas ir ilgametis vadovas, „Ąžuoliukų“ tėvas, meiliai choro berniukų ir jaunuolių vadinamas „Šefu“, Hermanas Perelšteinas.
Ne savo noru palikęs Lietuvą ir savo mylimą ir puoselėtą „Ąžuoliuką“, Hermanas Perelšteinas vieno iš savo apsilankymų Tėvynėje metu, susitikime bendraudamas su savo buvusiais auklėtiniais-choristais, tuomet jau solidžiais vyrais, išreiškė didelį norą matyti tuos solidžius vyrus susibūrusius, tarpusavyje bendraujančius ir, žinoma, dainuojančius. Tas Perelšteino noras materializavosi virsdamas „Ąžuolų klubo“ vyrų choru.
„Ąžuolų klubo“ vyrų choras
Meno vadovas
Povilas Gylys
„Ąžuolų klubo“ vyrų choras yra natūrali choro „Ąžuoliukas“ tradicijų tąsa tiek pagal turinį, tiek pagal formą. Perimamumas iš kartos į kartą yra „Ąžuoliuko“ tradicijų stiprioji pusė. Tai patvirtino ir įkūnytas H.Perelšteino noras. Lygiai taip, kaip dėl susiklosčiusių aplinkybių vadovavimą „Ąžuoliuko“ chorui iš H.Perelšteino perėmė Vytautas Miškinis, buvęs „Ąžuoliuko“ dainininkas, išaugęs iki chorvedžio, taip ir „Ąžuolų klubo“ vyrų chorui ėmė vadovauti Povilas Gylys, taip pat buvęs „Ąžuoliuko“ dainininkas ir taip pat išaugęs iki chorvedžio.
„Bėgsim, broliai, po ąžuolu“– tai žodžiai choro dainos, šaukinys kiekvienais metais vasarą „Ąžuoliukams“ rinktis Vilniaus istorinėje širdyje, po H.Perelšteino ąžuolu ir pagerbti savo choro Patriarchą.